Antkakliai šunims yra būtina prekė

Šuns auginimas yra atsakingas darbas, o ne vien pramoga, linksmas laisvalaikis. Yra tam tikrų pareigų, tam tikrų daiktų, kurie tinkamai gyvūno priežiūrai yra būtini. Pirmiausia šunys turi būti gerai aprūpinti. Reikalingi antkakliai šunims, šuns guoliai, žaislai gyvūnams, šukos šuniui šukuoti, jei tai ilgaplaikis gyvūnas, prevencinės priemonės nuo bluusų ir kitų kenkėjų, šuniški šampūnai, nes šuo neišsiprausi kailiuko taip, kaip katinai. Ir tai tik pagrindiniai dalykai, kurių reikia gyvūnui. Pavyzdžiui, jei gyvūnėlis mažaūgių šunyčių veislės atstovas, jis greičiausiai netoleruoja šalčio. Tokiu atveju jam reikalingas net specialus drabužėlis žiemai, o jei žiema labai žnaibosi, tai dar ir tapukai ant pėdučių šuniui turi būti uždėti, kad jis jų nenušaltų. Renkantis šunį į namus reikia tikslingai pasirinkti, nesvarbu, ar gyvūnas būtų imamas iš prieglaudos, ar perkamas iš kokio veislyno su dokumentais, reikia atkreipti dėmesį į tai, ar jums labiau tinka ramaus charakterio šuo, ar aktyvus, daug dėmesio reikalaujantis šuo. Pavyzdžiui, biglis, haskis, džeko raselo terjeras – visi jie labai aktyvūs ir jie nebus ramūs namuose, jų niekas niekad netapatintų su „gyvu pliušiniu žaislu“, kuo kartais galima pavadinti tikrai ramų šunį, pavyzdžiui, basetą, ar mažą buldogą, kuris labiau namų sargas, draugas ir puošmena, bet tikrai ne tas šuo, su kuriuo būtų galima aktyviai bėgioti, žaisti. Tačiau antkaliai šunims reikalingi bet kokiu atveju, ar tai būtų ramus šuo, ar hyper aktyvus. Atsakingas šeimininkas supranta, kad antakakliai šunims yra skirti tam, kad uos būtų galima patogiai vedžioti, kad visiems aplinkiniams būtų aišku, jog šuo turi šeimininkus. Geras šeimininkas niekada nepaliks savo augintinio prieglaudoje, nes jam šuo yra kone lygiavertis šeimos narys. Net jei į užsienį vyktų, gyvūną pasiimtų su savimi. Tik neturintis atsakomybės jausmo žmogus gali palikti savo šeimai ilgai ir ištikimai tarnavusį šunį ir neprižiūrėti jo tada, kai jam ateina senatvė. Šunys turi jausmus ir supranta, kas yra išdavystė. Net jei antkakliai šunims būtų nuimti, jie vis tiek žinotų, prisimintų, kad turėjo šeimininkus, jų ilgėtųsi, spėliotų, ką padarė ne taip, kad juos paiko šeimininkas. Palikti savo šunį likimo valiai ar svetimiems žmonėms, tai reiškia savo augintiniui „padovanoti“ kaltės jausmą visam likusiam gyvenimui, šuo jausis kaltas, nors nė pats nežinos, ką padarė negerai, o jis nepadarė nieko blogo, tai žmogus pasielgia blogai, kai sudaužo savo šuniui širdį. Šuo – ne katinas, prisiriša ne prie vietos, o prie žmogaus. Kai antkakliai šunims užmautti, nuo tos dienos jie savo žmogų mylis ir bando būti jam besąlygiškai geri taip, kaip moka. Geriausiai būna tada, kai žmogus moka tai įvertinti. Skiria dėmesio savo keturkojui draugui nepaisydamas jo amžiaus, nuperka jam naują žaislą, naują llovytę, jei to reikia, glosto savo šunį, moko jį naujų triukų. Norint turėti tikrai protingą šunį reikia protingai jį auklėti, o ne tikėtis, kad šuo gero elgesio išmoks savaime. Šuns auklėjimui dresūra nėra būtina, koamdos „duoka labas“, „apsimesk negyvus“, „apsiversk“ ir pan. iš pašalės gali atrodyti beprasmės, bet šuo būtinai turi žinoti, kas jam galima, ir kas ne. Sudraustas žodžiu „fūūū“ jis turi liautis daryti netinkamą veiksmą (graužti šlepetę ar pan.), pagirtas žodžiui „gerutis“ ir paglostytas šuo yra informuojamas, kad elgiasi tinkamai. To neišmoko antkakliai šunims, ar šuns mušimas, išmoko kantrybė, darbas su šunimi.