Prekystalis – ne parduotuvės dėmesio centras
Parduotuvių tikslas yra pritraukti kuo daugiau žmonių, kurie taptų pirkėjais. Dažnai stengiamasi žmones privilioti ne tinkamais būdais. Didžiausiu traukos objektu turėtų būti parduotuvės prekės, o kai kuriose prekybos patalpose dėmesys labiau krinta interjerui. To neturėtų būti. Prekystalis neturėtų būti „rėkiantis“ apie savo buvimo vietą ar versti spėlioti žmogų, kas ten užmaskuota ant lentynų tarp užrašų akcija ar nuolaidar ar pirk du
už vieno kainą. Solidžios parduotuvės šitaip su savo klientais nesielgia. Save gerbianti parduotuvė dažnai dėl rinkodaros tikslų iš viso nededa kainų prie prekių. Taip klientas užėjęs gali iš tiesų išsirinkti tai, kas jam gražu ir patinka. Išsirinkti, pagal savo poreikius, o ne pagal kainą. Taip išsirinktas pirkinys tarnaus kur kas geriau. Pasitaiko, kai ant prekystalio yra daugiau nei vienas patinkantis daiktas ir tada žmogus matydamas kainą renkasi pigesnį, o vėliau namuose sėdi ir gražiausi žiūrėdamas į savo pirkinį. Sėdi ir galvoja, kodėl nepirko tos brangesnės, nes jos dizainas jam buvo kur kas labiau prie širdies. Tik va žmonės karta savo pačių aukomis, aukomis, kurios užkimba už žemesnės kainos ir kokybės, už jau minėtų akcijų ir taip toliau. Parduotuvėje žmogus jaučiasi silpnas, silpnavalis, nes ne visada žino, ko iš viso nori. Prekystalis gali būti nukrautas pakankamai plačiu asortimentu, o išsirinkti taip sunku! Labai sutrikdo tokius pirkėjus, kai prieina konsultantas ir klausia: „ko ieškote? Gal galiu kuo padėti?“. Tokioje situacijoje klientas neretai yra nubaidomas kaip baikšti avelė. Jis tik mandagiai pasako, kad dar dairosi, o minutę pavaikščiojęs tarp lentynų tyliai ir nepastebimai išeina nieko taip ir nenusipirkęs. Yra daug pirkėjų, kurių apsipirkimo stilius yra lėtas ir jie nemėgsta būti skubinami, o jie tokie pasijaučia priėjus konsultantui. Supanikuoja giliai viduje ir sprunka iš parduotuvės. Kiekvieno pirkėjo psichologija yra kitokia, o apsipirkimo modelių taip pat ne vienas. Pirkimo stilius susidaro ne per vieną dieną, tai formuojasi gana ilgai. Be to apsipirkimo įpročiai formuojami dar ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas mato, kaip apsipirkinėja jo tėvai. Jei jie mėgsta parduotuvėje negaišti savo laiko, greit nusipirkti tik tai, ko reikia ir išeiti, didelė tikimybė, kad taip elgsis ir vaikas, kai suaugs. Tačiau jis gali elgtis ir priešingai, prekystalis gali jį ir „užhipnptizuoti“ nepaleisdamas. Taip būna, kai žmogus negali greitai priimti sprendimų net ir tokioje paprastoje situacijoje. Visai gali būti, kad tai, kaip žmogus elgiasi parduotuvėje, atspindi tai, kaip jis gyvena už parduotuvės ribų. Pažvelgus į žmogų daug laiko nereikia, kad suprastume, ar tas žmogus ryžtingas, o ar nuolat abejojantis, tarsi gyvos vaikščiojančios svarstyklės, kurios nori pasverti kiekvieną sprendimą, tikimybę, galimybę. Kai kuriuos pirkėjus ir net pardavėjus tokie „lėti“ žmonės veda iš kantrybės ir dėl to kaltas ne prekystalis, prikrautas gėrybių. Viską lemia žmogaus asmenybė, charakteris, netgi turimas intelektas. Išsilavinę žmonės dažniausiai gerai žino ko nori ir apsipirkimas jiems nekelia jokio galvos skausmo. Tuo tarpu abejojantiems viskuo, apsipirkimas gali būti nelengvas uždavinys. Juk to paties dydžio drabužių būna skirtingų spalvų, tai pasirinkimą jiems apsunkina, jei prie veido, odos spalvos tinka įvairios spalvos. Manoma, kad netiesa, jog visi turi savo nuomonę, kai kurie žmonės daug lengviau priima tai, kas jiems pasiūloma, o ne teikia pirmenybę savo sprendimams. Ne visi žmonės nori dominuoti ir būti savo gyvenimo šeimininkais, kai kurie visada netiesiogiai ieško žmonių, kuriems galėtų paklūsti savo valia.