Kalnų dviračiai nėra pats pigiausias malonumas, nes norint būti profesionaliu dviratininku į dviratį kartais tenka investuoti vos ne tiek, kiek į automobilį. Kalnų dviračiai yra nuolat atnaujinami, laiku keičiamos padangos, tikrinami stabdžiai, stipinų įtempimas ir pan. Dviračių sporto entuziastai turbūt dažniau važinėja dviračiu nei vaikšto pėsčiomis, nes jiems reikia pastoviai treniruotis ir tikrai dideliais kilometražais. Kuo skiriasi kalnų dviračiai nuo įprastų dviračių jums galėtų pasakyti ekspertai. Viena yra pastebima net ir
neišlavinta akimi, kad kalnų dviračiai yra kur kas storesnėmis ir platesnėmis padangomis nei tarkime plento dviračiai. Padangos, kaip žinote, daro didelę įtaką važiavimui, nes jos yra pritaikytos vienokiai arba kitokiai kelio dangai. Kelio danga ir padangos yra be galo susiję. Juk miesto keliai yra asfaltuoti, o kalnuose keliai, aišku, kalnuoti ir padengti žvyru, vietomis ir nemažais akmenimi, medžių šakomis ir pan. Kitaip sakant, kalnų dviračiai yra pritaikyti važiuoti nelygia kelio danga. Galima lėkti miškais, nušokti dviračiu nuo kalnelio ir toliau greitai važiuoti nei nesustojus. Kas leidžia patogiai nušokti dviračiu nuo kalnelio? O gi tai, kad kalnų dviračiai dažniausiai būna su amortizatoriais ties priekiniu ir galiniu ratais. Tai garantuoja, kad nusileidimas po šuolio bus ne toks smarkus. Vadinasi, mažesnė galimybė traumoms.
Traumos. Kaip ir kiekviename sporte, dviračių sporte galima pasidaryti traumų. Tai gali būti raiščių patempimai, įvairūs sumušimai kritus nuo dviračio ir pan. Tačiau traumos sportininkų neatgraso nuo kalnų dviraičių. Jei žmogus rado būdą fiziškai išsikrauti, tai kito būdo greitai jis tikrai neieškos, nes nubrozdinti keliai ar alkūnės neatrodo labai baisus dalykas. Traumos ir žaizdos sugyja, o kai sportuoji, juk pasipuošti gali ne vien mėlynėmis, bet ir medaliu.
Varžybos. Kalnų dviračiai yra ta transporto priemonė, kuri puikiai leidžia sportininkams konkuruoti, nes vyksta įvairūs maratonai, varžybos lenktynės. Nesvarbu kaip pavadinsi, bet svarbu, kad yra sudarytos salygos varžytis, tobulėti. Konkurencija kartais yra geriausias stimulas pasikelti nuo kėdės ir išlėkti aktyviam laiko praleidimui. Kiekvienam yra savo, vieniems dviračiai yra laisvalaikio praleidimo būdas, antram būdas deginti kalorijas, o trečiam tai yra tapę gyvenimo aistra ir pragyvenimo šaltiniu. Kitokio gyvenimo būdo kaip vaižinėjimas ir dalyvavimas rimtose varžybose kai kurie dviratininkai neįsivaizduoja. Kai žmonėms užtenka ryžto, tai po varžybų ir ilgų treniruočių jie gali džiaugtis rezultatais: taurėmis, medaliais, žinomumu, piniginiais prizais, šlove bei garbe. Ne visi dviratininkai gali didžiuuotis tai turėdami, nes ne visi tai turi.
Adrenalinas. Kalnų dviračiai – ekstremali pramoga ir tinka ji ne kiekvienam. O ar neteko jums pastebėti, kad šiais dviračiais dažniausiai važinėjasi vaikinai? Taip yra dėl tos pačios priežasties. Merginoms nereikia tiek adrenalino, kiek jo norisi vaikinams, kurie kartais mėgsta pamiršti bet kokį baimės ar savisaugos jausmą ir ekstremaliai pasivažinėti dviračiu. Tik tada, kai jie rizikuoja, jaučiasi gyvi ir vyriški. Kartais reikia vyrams leisti sekti savo aistrą, nes til taip jie bus laimingi.
Amžius. Tai turėtų būti rodiklis, kuris pasakytų, kada galima pradėti važinėtis kalnų dviračiais. Bet tuos, kurie tikėjosi išgirsti konkretų žmogaus amžių, nuo kurio galima važinėtis, nusliūdinsime. Negalima tiksliai pasakyti amžiau. Tiesiog, jei vaikas jau išaugo iš vaikiškų dviračių ir gerai valdo suaugusio žmogaus dviratį, tai jis yra pasirengęs mokytis važinėti kalnų dviračiu. Žinoma, pirmieji šuoliai dviražiu gali būti it prisvilęs pirmas blynas, bet mamos turi būti pasiruošusios tam morališkai ir nebijoti, o drąsinti vaikus sportuoti.